Mažytis atvirojo kodo įrankis, pakeitęs 40 000 dolerių kainuojančią žurnalų sistemą
Vieno inžinieriaus savaitgalio projektas dabar veikia trijuose bankuose – ir telpa viename dvejetainiame faile.
Visa tai prasidėjo, kaip dažnai nutinka, nuo sąskaitos. Vidutinio dydžio fintech įmonė mokėjo daugiau nei 40 000 dolerių per metus už žurnalų įsisavinimą ir paiešką – ir didžioji dalis tų išlaidų teko duomenims, kurių niekas niekada nežiūrėjo.
Tada vienas jos inžinierių savaitgalį parašė supaprastintą alternatyvą: vieną dvejetainį failą, kuris seka žurnalus, indeksuoja tik tai, kas svarbu, ir atsako į saujelę užklausų, kurias komanda faktiškai vykdo incidento metu.
Nuobodu sąmoningai
Įrankis daro daug mažiau nei platforma, kurią pakeitė, ir tai yra esmė. Nėra užklausų kalbos, kurios reikėtų mokytis, nėra klasterio, kurį reikėtų prižiūrėti, ir nėra skaitiklio už gigabaitą, veikiančio fone.
„Dauguma stebėsenos išlaidų yra draudimas nuo klausimų, kurių niekada neužduodate. Mes nusprendėme nebemokėti įmokos.”
Po aštuoniolikos mėnesių jis yra atvirojo kodo, veikia trijuose bankuose ir tyliai įrodo, kad daug brangios infrastruktūros egzistuoja dažniausiai todėl, kad niekas jos neabejojo.
